Šiomis dienomis valstybės institucijos aktyviai skelbia apie įvairius pagalbos priemonių paketus verslui. Nors dauguma priemonių iš tiesų yra sveikintinos, tačiau šios priemonės gali būti nepakankamos sprendžiant ilgalaikes nemokumo problemas.

Likvidumo problemų sprendimas paskolos įrankių pagalba sukuria verslui didesnių skolų naštą, kuri ateityje niekur nedings. Tokios valstybės priemonės leidžia problemas nukelti į ateitį, tačiau jų savaime neišsprendžia. Be to, yra nemažai verslų, kurie dėl COVID-19 pandemijos susiduria su realia bankroto rizika, todėl net ir turėdami teisę pretenduoti, pavyzdžiui, į 80% valstybės garantiją, išliks rizikingi kredito įstaigoms ir šios nenorės prisiimti net ir 20% paskolos negrąžinimo rizikos. Todėl tokie verslai paskolų apskritai negaus.

Reaguodama į esamą situaciją, Lietuvos investicijų valdytojų asociacija, vienijanti 13 Lietuvoje veikiančių valdymo įmonių, praėjusią savaitę LR Vyriausybei pateikė pasiūlymą dėl papildomų pagalbos priemonių verslui, patiriančiam nemokumo riziką dėl COVID-19 (raštas pridedamas).

Asociacijos nuomone, valstybė turi atrasti būdus, kaip sustiprinti mokumo sunkumų turinčių įmonių kapitalo bazę. Investicijos į kapitalą gerina bendrovių finansinius rodiklius, sudaro sąlygas atsiskaityti su esamais kreditoriais, papildomai pasiskolinti, naudojantis kitomis valstybės taikomomis pagalbos priemonėmis (garantijomis, paskolomis ir kt.), ir užtikrina ilgalaikę bendrovių veiklą.

Siūlome, kad į finansinius sunkumus patiriančias įmones valstybė investuotų per specialius šiam tikslui įsteigtus fondus. Tokių fondų investavimo strategija būtų nukreipta į finansinės pagalbos teikimą, įsigyjant su nemokumo rizika ar kitais finansiniais sunkumus susiduriančių verslo subjektų, akcijas. Finansų rinkoje esanti infrastruktūra ir veikiantys Lietuvos banko licencijuoti investicijų valdytojai leistų be didesnių sunkumų operatyviai „įlieti“ pinigus į verslus, kuriems šiuo metu kapitalo reikia labiausiai. Valstybės investicijos į tokius fondus sudarytų sąlygas pritraukti ir privačių investuotojų, kurie papildomomis lėšomis prisidėtų prie nemokumo sunkumų patiriančių verslų gelbėjimo. Šalia to, profesionalūs valdytojai savo turima kompetencija ir žiniomis padėtų pagerinti verslų, į kuriuos būtų investuojama, valdymą, o tai ilgalaikėje perspektyvoje dar labiau pagerintų tokio verslo ir visos šalies ekonomikos perspektyvas.

Pažymėtina, kad didžiausios naudos iš tokios paramos priemonės turėtų būtent valstybė, kadangi ji investicijas atgautų ne tik iš išsaugotų darbo vietų bei verslo sumokamų mokesčių forma, bet ir uždirbtų investicinę grąžą iš pelno, kurį sugeneruotų privataus kapitalo fondai už rinkos kainą pardavę įmonių, kurių finansinis stabilumas bus atstatytas, akcijas.  

Tokių investicijų įgyvendinimui turėtų būti numatyti racionalūs saugikliai, užtikrinant, kad investicijos būtų nukreiptos tik į tinkamo profilio įmones. Pavyzdžiui, kapitalo investicijos neturėtų būti atliekamos įmonėms, kurios dar iki COVID-19 buvo kamuojamos finansinių sunkumų. Siekiant išvengti galimo akcininkų piktnaudžiavimo, tikslinga būtų uždėti tam tikrus ribojimus dividendų skirstymui. Kompetentingo valdymui ir nepriklausomumui užtikrinti – fondų valdymas turėtų būti patikėtas profesionaliems valdytojams, o bendrovių vadovybės atlyginimams turėtų būti taikomos tam tikros „lubos“, išvengiant galimo asmeninio pasipelnymo.

Tinkamai parengus ir greitai į „šlubuojančius“ verslus įliejus papildomo kapitalo, būtų galima ne tik išsaugoti, bet ir sustiprinti Lietuvos verslą bei pagerinti jo konkurencingumą tarptautinėje arenoje. Apie tokios priemonės taikymą jau aktyviai svarsto kitos ES valstybės[1], o JAV vyriausybė ne kartą tokią įmonių gelbėjimo investavimo strategiją yra pritaikiusi praktikoje[2]


[1] https://www.bloomberg.com/opinion/articles/2020-04-09/covid-19-germany-will-be-a-post-coronavirus-winner

[2] https://www.thebalance.com/auto-industry-bailout-gm-ford-chrysler-3305670